Aš visada mokykloje buvau tylenė. Rami,ir rodos,niekam nekrentanti į akį. Su niekuom nebendravau. Buvau lyg niekas - tik šešėlis didelioje minioje. Visi mano akimis atrodė savimi pasitikintys,emociškai stipresni,negu aš.Aš bijodavau kažką pasakyt,išreikšt savo nuomonę,ar net pasisveikint su klasiokais. Jie manęs nemėgo. Nežinau,kodėl. Juk rodos,nieko jiems blogo nedariau. Jie tiesiog,nemėgo manęs. Po poros mėnesių,mokslų metų pradžioje,viskas apsivertė. Jie labiau pradėjo kreipt dėmesį į mane. Ir ne,ne iš gerosios pusės. Jie manęs be priežasties dar labiau nekentė. Eidama koridorium visada jiems užkliūdavau. Tai jie prisikabindavo prie mano aprangos... Tai prie pačios išvaizdos. Jie šaipėsi. Niekad nebuvau anksčiau patyrus patyčių... Tačiau kai pradėjau jas patirt... Neberadau sau vietos. Grįžusi daug verkdavau... Atrodo,palengvėdavo. Bet tada kitą dieną mokykloje vėl tas pats... Viskas iš naujo. Visos kančios. Niekam nesiskųsdavau. O jie ir toliau mane stumdė,šaipėsi,laikė nuliu. Pasikartosiu. Jaučiausi kaip tamsus šešėlis didelioje minioje. Atrodo,rėkiau visa gerklę prie minios žmonių... Tačiau niekas manęs negirdėjo...O aš prie kitų apsimesdavau laiminga.. Lyg nieko nebūtų nutikę.. Aš bijojau,bijojau rytojaus... Pradėjau bijot žmonių...
